- keimarinis
- keimarìnis, -ė adj. (2) NdŽ
1. → keimarys 1: Keimarìniai obulai yr suaugę po du, saldi Ggr. Kas kišenė[je] nešiojas keimarìnį riešutą, tam nėkumet neatsitiks pragaištis Vkš.
2. prk. iš dviejų sudarytas, dvilypis: Didžiavaus tapęs keimariniu vardu: Juozapas Jonas Vaižg. Lenkų keimariniai „cz“, „sz“ JDIII,VIIpsl. Par lenkų raštą atvyko prie mūsų vokiškas keimarinis raštženklis „w“ Jn.
◊ keimarìnis lykis gram. dviskaita (numerus dualis): Lotynai netur savo kalboje keimarinio lykio, dualis S.Dauk.
Dictionary of the Lithuanian Language.